Žygis dviračiais po Švedija 2016 m. liepos 28 – rugpjūčio 6 d.
Maršrutas: Nynashamnas – Kogghmara – Tullgarn rūmai – Trosa – Nynas Slott
dvaras – Stenderen gamtos rezervatas – Nykoping – Oxelosund – Naverkvarn –
Kolmarden – Nykoping –Runnviken ežeras – Sodertalje – Nynashamn – viso 497 km.
Žygio dalyviai: Irutė, Gražina, Arūnas, Tomas, Raimondas, Romas, Antanas G.
ir Antanas K. Vadas – Gražina.
Dar praėjusiais metais buvom numatę kelionę dviračiais po Švediją, todėl
šiemet liko nuspręsti po kurią Švedijos dalį važinėsimės. Labai viliojo
šiaurinė dalis, bet viską nulėmė noras persikelti į Švediją tik su dviračiais,
todėl priėmėm sprendimą plaukti keltu iš Ventspilio į Nynashamną. Ir labai
labai neapsirikome.
1 diena.
Ryte atplaukėme keltu į Nynashamno uostą. Visai prie pat Nynashano yra
nuostabaus grožio gamtos parkas. Nuo uosto reikia važiuoti apie 6 km
Hamnviksvagen gatve iki kavinės „Lovhagens Koffeservering & Vandrarhem AM“.
Nuo šios kavinės prie jūros veda dviračių ir pėsčiųjų takai. Nuo kavinės
grįžome į miestą Strandvagen gatve, kuri beveik visą laiką vingiavo jūros
pakrante. Stebino neapsakomas grožis, džiugino kaitri saulutė. Nusipirkę
produktų „Lidl“ parduotuvėje, nukūrėme link Stora Vika miestelio, kur vietinių
jaunuolių padedamai pasiekėme klinčių karjerą. Na, jis nebuvo toks labai
įspūdingas, šiek tiek priminė Menčių klinčių karjerą netoli Naujosios Akmenės,
tik to didelio žingsniuojančio krano ten nebuvo. Ir šiaip į karjerą žiūrėjome
tik per tvorą. Bet nakvynė Kogghmara prieplaukoje buvo nuostabi – puikus
vaizdas, maudynės, saulėlydis ir poilsis po gana aktyvios dienos. Labai gerai,
kad prieplaukose yra geriamasis vanduo iš krano ir tualetai. Per diena
nuvažiavome 55 km.
2 diena.
Po rytinės ruošos ir skanių pusryčių palikome puikią pirmąją nakvynės
vietą. Šiek tiek sunkoka buvo tempti dviračius į gana stačią kalvą, bet po to
buvo labai smagu lėkti keletą kilometrų neminant pedalų. Kaip užsakytas uoste
mūsų laukė keltas (Skanssundet 2, 13 km nuo nakvynės vietos), kuriuo
persikėlėme į kitą krantą. Iš ten pasukome link karališkosios vasaros rezidencijos
– Tullgarn rūmų (17 km). Apžiūrėję rūmus, pasivaikščioję po parką, papietavę ir
išsimaudę jūroje pasukome Trosa miestelio link (10 km). Nustebino šio miestelio
grožis, primenantis mums ir Nidą, ir Mingės kaimą. Nors pagal maršrutą turėjome
važiuoti toliau, neatsispyrėme pagundai ilgiau pasivažinėti po miestelį ir
apsistoti nakčiai kur nors netoli jo. Taip ir padarėm. Neskubėdami apsukom
kelis ratus miestelyje, pasidžiaugėme gėlėtais tilteliais per upelį, tekantį
per miesto vidurį, pasėdėjom kavinėj, dvelkiant gaiviam vėjeliui nuo jūros. Iš
Trosa miestelio persikėlėm į salą, kurioje buvo puikus kempingas Trosa Havsbad
AB, kainavęs kiekvienam po 8 Eur. Mūsų laukė puiki vakarienė ir saulėlydis prie
jūros. Šią dieną prisukom tik 50 km.
3 diena.
Gerai nusiteikę dar kartelį pasigrožėjome Trosa miestelio gatvelėmis ir
nudūmėm link Nynas Slott (Nynäs) dvaro ir parko (20 km). Tačiau pakeliui ant
aukštos kalvos pamatėm didžiulius rūmus, tad nutarėme juos apžiūrėti. Tai buvo
Turehom rūmai, kurie nebuvo skirti lankymui. Tai supratom iš nemažos kompanijos
rimtai atrodančių žmonių, kurie lūkuriavo prie rūmų, o pasirodžius solidžiam
ponui, sugužėjo į vidų. Nutarėme, kad tai rūmų savininkas ir restauratorių komanda.
Na, o mes apžiūrėjom rūmus iš išorės ir iki soties prisivalgėm aviečių ir
sultingųjų trešnių. Po to visi puikiai nusiteikę nulėkėm tolyn puikiu kalvotu
keliu. Ir štai siurprizas – prieš akis atsiveria puikus uosto Utterviks Brygga
vaizdas – pirmasis paklydimas. Pasirodo pralėkėm posūkį į dešinę. Reikėjo
grįžti 6 km atgal ir jau ne į linksmąją pakalnę, o į kalniuką. Ką darysi,
grįžom. Pasukom lemtingam posūkyje į kairę ir smagiai nukūrėm miško keliu. Vėl
mažas nesusipratimas, turi būti posūkis į dešinę – taip rodo GPS, bet jo vis
nėra. Vėl teko grįžti 1,5 km. Pagaliau radom dviračio tako žymėjimą ant medžio,
bet normalaus ženklo, rodančio į dviračių taką, nebuvo. Padėkojom GPS ir
nutarėm į jį pažvelgti prie kiekvienos sankryžos ar posūkio. Toliau viskas klojosi
puikiai. Pasiklydimą kompensavo puikus miško kelias beveik iki pat Nynas Slott
dvaro. Ten nustebino ne tiek rūmai, kiek vykstanti ten šventė. Daugybė žmonių,
ramiai vaikštinėjančių, sėdinčių ant žolės. Malonu buvo matyti, kaip tėvai
leidžia mažiems vaikams dalyvauti įvairiuose gamybos procesuose, pavyzdžiui:
vaikas su prijuoste laiko su replėmis metalo gabalą, kurį apdoroja kalvis.
Stebino ir ferma su plastmasiniais naminiais gyvuliais. Klaikiai atrodė
plastmasinės karvės, kiaulės, triušiai, paskerstos kiaulės ir vištos. Kur kas
maloniau buvo žiūrėti į gyvus pievoje šokuojančius triušius, besiganančias
karves. Po jausmų sumaišties vėl sėdom ant dviratukų ir nudūmėm į Stenderen
gamtos rezervatą (12 km). Netrukom atsidurti prie stendų, rodančių, kad prasideda
gamtos rezervatas, nors miško keliukas ir atsivėrusi miško aikštelė sunkiai mus
galėjo įtikinti, kad čia rezervatas. Deja, paėjėjus miško takeliu kokį 100
metrų pamatėm pušimis pasipuošusias uolas, medinius tiltus tarp uolų, padvelkė
jūros gaiva. Išvydom nuostabius vaizdus, atrodo, kad įžengėm į kitą pasaulį,
kur vien žydras dangus, rymančios uolos, skalaujamos jūros vandens, ir gaivus
vėjas šiurenantis pušų šakas. Atrodo, kad dingo visas kitas pasaulis,
egzistuoja tik ši nuostabi vieta, ramūs ir atsipalaidavę žmonės. Neskubėjom
palikti šios vietos, bet pajudėti visgi reikėjo. Nenorom vėl sėdom ant dviratukų
ieškoti nakvynės vietos. Važiuodami į rezervatą pakeliui matėm kempingo ženklą.
Mums vėl pasisekė – ieškodami kempingo radome dar vieną prieplauką su malonia
moterimi, kuri priėmė, leido apsistoti, bet informavo apie tai prieplaukos savininką.
Atvykęs savininkas mums pasakė, kad už kokių 200 m yra kempingas, bet
kraustytis nepaprašė. Matyt, solidžiai atrodėm J.
4 diena.
Mus vėl pasitiko nuostabus saulėtas rytas. Rugpjūčio 1 diena – Irutės
gimtadienis. Dovanos, vyrų sveikinimo posmai. Buvo žavu, nepakartojama... Bet
reikėjo judėti į priekį. Pavažiavę nuo savo nakvynės vietos kokius 200 m
atradome puikiausią kempingą. Bet mūsų buvo puikesnis – nemokamas! Maloniais
miško keliukais išvingiavom į plentą, vedantį į Nykopingą (30 km). Pasižvalgę
po miestą, užlipę ant akmeninės uolos, ant kurios stovėjo varpinė, išvykome į Oxelosund
(16 km). Tai nebuvo maloniausias mynimas: miestas, triukšmas, painūs keliukai,
šiek tiek paklaidžiojom, o miestas mūsų visai nesudomino. Ne vienas pagalvojo,
kad veltui čia važiavom. Mums reikia gamtos. Gana pavargę pasiekėme Naverkvarn
(26 km), kur tikėjomės rasti kempingą. Atvykus į miestelį Arūnas pasuko siauru
keliuku link vandens telkinio, perlėkė tiltu į kitą salelę, mes paskui jį, jis
perlėkė per dar vieną tiltą – mes vėl paskui jį – ir atsidūrėm nuostabiame
gamtos prieglobstyje, nedidelėje saloje su laužaviete, stalu, suoliukais. O
kokie nuostabūs salos krantai! Išvaikščiojom ją skersai ir išilgai. Vakare
sėdėjom ant akmenų, palydėjom saulę. Kai kas liko ant akmenų pamedituoti.
Kažkokia ypatinga ta sala buvo. Norėčiau dar į ją sugrįžti.
5 diena.
Po sočių pusryčių nuostabioje saloje, bangelėm pliuškenantis į krantą,
išsiruošėm iš Naverkvarno. Miestelyje aplankėme labai įdomų vietinės reikšmės
muziejų, kuriame eksponuojamos medinės žmonių skulptūros veiksme. Po to
nuskubėjom link Kolmardeno zoologijos sodo (28 km), kur mūsų laukė išsvajotas
safaris. Tiesiog „skridom“ dviratukais, toks buvo puikus kelias, kurio didžioji
dalis vedė į pakalnes. Netrukom atsidurti prie Kolmardeno zoologijos sodo (150
ha). Nuskubam pirkti bilietų ir apstulbstam – bilietas vienam žmogui vienai dienai
– 45,00 Eur. Kito varianto nėra, nebent pirktum dviem dienoms, tada vienai
dienai bilietas kainuotų pigiau. Atsigavę po šalto dušo visgi nutariam eiti į
zoo. Iš pradžių labai nusiviliam – didžiulė masė žmonių, visi kažkur eina,
didžioji dalis nuolat valgo eidami arba kavinėse. Toks jausmas, kad čia atvyko
ne į gyvūnus pasižiūrėti, o pavalgyti. Patraukėm ieškoti faunos – aptvarai tušti,
gyvūnai išsislapstę kažkur ..... pagaliau pamatom tingiai vaikštinėjančius
tigrus. Staiga prieš akis išdygsta mediniai amerikietiški kalneliai. Kai kam iš
mūsų akys sublizga. Tai bent zoo! Susitarę dėl susitikimo vietos pasidalinam į
dvi dalis – vieni stoja į eilę prie amerikietiškų kalnelių, kiti – prie delfinų
pasirodymo. Delfinų pasirodymas buvo smagus, bet labai jau trumpas. Na, o mūsų
vyrukai jau kelintą kartą lėkė kalneliais, tiesiog sraigtu smigo žemyn – aš
negalėjau net žiūrėti. (Pasirodo, susimoki tuos 45 Eur ir gali visą dieną ką
nori veikti, mokėti daugiau nereikia, tik už maistą.) Irutė su Raimondu irgi
susigundė paskraidyti tais kalneliais. Kai visi susirinkom, patraukėm prie
safario kabinų, sukabintų ant lynų, panašiai kaip keltuvai slidininkams. Eilėje
pralaukėm gal valandą, bet nepasigailėjom. Nenusakomas jausmas keliauti
stiklinėje kabinoje virš žvėrių aptvarų – akimis sekti žaidžiančias meškas ir
meškiukus, besiilsinčius liūtus, besiganančias antilopes, žirafas ir kitus
žvėris, kurių niekada nebuvom matę. Net nepamenu, kiek mes ten važinėjomės, gal
valanda, gal tik pusę valandos, bet laikas prabėgo nepaprastai greitai. Po
safario aplankėm didžiulius gorilų, šimpanzių ir gibonų aptvarus, stebėjom jų
gyvenimą, vaikų auginimą, subordinacijos taisykles. Galėjai spoksoti nors visą
dieną, vis tiek būtų mažai. Po to priėjom įvairių paukščių, begemotų ir kitų
žvėrių aptvarus. Palydėjom poilsiui dramblius – pasirodo juos nakčiai išveda iš
aptvaro. Galbūt kažko ir nepamatėm, bet laikas buvo eiti prie savo plieninių
žirgelių, „sukti vadeles atgal“. Pagal planą turėjome miegoti kempinge prie
Kolmardeno, bet vyrukai pasiūlė bent kiek pamiklinti kojeles prieš miegą. Kaip
tarėm, taip padarėm – nuvažiavom gal kokį 15 km, kol pamatėm puikią fiordo
pakrantę – mietelio poilsio zoną su geriamuoju vandeniu, tualetais ir dušais.
Palydėjom saulę sėdėdami po beržais. Pagalvotum, kad esi Lietuvoj prie ežero,
jei ne už nugaros stūksantis kalnas apaugęs tankiu mišku.
6 diena.
Tęsiam kelionę namo. Lankomų objektų nenumatyta. Užsukam dar kartelį į
Nykopingą – kažkas perkasi lauktuves, Arūnui pavyksta nupirkti vieną dujų
balionėlį, po to visi draugiškai sukertam 2 l ledų dėžę. Ir vėl į kelionę,
turim pasiekti Runnviken ežerą. Taip ir padarom. Nuostabus ežeras miške, vėl
mums primenantis Lietuvą. Kažkokia nostalgija apniko – Tomas pradėjo dainuoti,
nesusilaikiau, prisijungiau prie jo, po kurio laiko mums pritarė ir Raimondas. Gera
buvo. Praeidama vokiečių pora sakė, kad gražu J.
7 diena.
Nuo Runnviken ežero patraukiam į Sodertalje miestą, pakeliui aplankę
antikvariato parduotuvę. Sodertalje miestelis mums įspūdžio nepadarė, gal, kad
remonto darbai vyko beveik visose senamiesčio gatvėse. Ilgai jame neužsibuvom,
išmynėm link Nynashamno, nužiūrėję žemėlapyje pakeliui dar vieną ežerą. Kai tik
pamatėm ežerą, pradėjo krapnoti lietutis – pirmą kartą per visą kelionę.
Pasislėpėm po didele egle, tad padoriai ir nesušlapom. Užtat kokia nuostabi vaivorykštė
pasirodė! Džiaugėmės vaivorykšte, jaukiu ežeru ir tiltu į jį, bei plaustu, iki
kurio reikėjo nuplaukti. Nuplaukėm, pagulėjom, parelaksavom...
8 diena.
Iki Nynashamno buvo likę gal 24 km, tad visai neskubėjom keltis. Buvo ramu,
žinojom, kad visur suspėsim, tad maudėmės, krapštinėjomės, papusryčiavę išvykom
į uostą. Kadangi laiko buvo sočiai, dar kartelį aplankėm gražiąsias Nynashamo
rezervato vietas, apsukom kelis ratus mieste, išleidom paskutinius grynuosius
ir į uostą. Namo.